Iš gyvenimo istorijų

i
17
24-11-2013, 19:00
4667
Laboratorijos kronikos

Po ketverių metų

03.01

Mus pakvietė į mikrobiologijos laboratoriją laborantėmis, žadėjo paaukštint,
jei gerai elgsimės. Užbėgo šefas, skundėsi rėmėjų ir užsakymų trūkumu.
Tiesa, pats tuo metu keliskart aiškinosi dėl sodo namelio statybos problemų.
Liūdna.

03.08

Šefas pasveikino su švente. Gavome dovanų, bučinių. Neįprastas jausmas.
Pažadėjo įdomią temą. Tiesa kokią nepasakė. Tai jau įkvepia.

04.01

Įdomios temos nėra. Pinigų irgi. Sėdim. Laukiam. Graužiam nagus.
Apžiūrinėjame per mikroskopą. Labai įdomu. Rytoj eisim nagrinėti
elektroniniu mikroskopu.

04.06

Radome kažkokią DNR molekulę. Bandome iššifruoti. Kažkas pavyksta. Kuo
galėjo, padėjo draugai iš Kalifornijos.

04.15

Iššifravome nago DNR molekulę, perdirbome savo nuožiūra. Dabar nebereikia
išlaidaut nagų lakui, nagai auga norimos spalvos. Atliekame bandymus su akių
spalva, bandome padidinti krūtinę.

04.20

Buvo užsukusi šefo sekretorė. Iš kažkur sužinojo apie mūsų eksperimentus,
nori pasikeisti išvaizdą, sutinka su viskuo.

04.25

Sekretorė sužavėta, atrodo kaip Merlin Monro. Mus kankina bloga nuojauta...

05.03

Atbėgo šefas, garsiai šaukė. Tvirtino, esą jam auga moteriška krūtinė,
keičiasi klubų forma, kažkur dingo vyro atributika. Panašu, mūsų preparatai
plinta lytiniu keliu.

05.10

Gelbėjame šefą. Deja, vis tik tapo moterimi. Pas mus eilėje laukia kažkokios
neaiškios būtybės. Aiškintis nėra laiko.

05.14

Atėjo kažkoks generolas. Iš pradžių ilgai klausinėjo, po to šaukė, dar
vėliau tąsė už plaukų. Skauda. Pasirodo jo jaunėlis iš namu mergaite virtęs
išėjo, o dabar visas mikrorajonas pilnas neaiškios lyties būtybių. Ligoninės
nežino kaip juos gydyt, tėvai – kaip juos vadinti. Panašu, vėl įkliuvom.

05.18

Apsilankė vietiniai daktariūkščiai, bandė išgauti receptą, siūlė pasakiškus
pinigus. Paaiškinom, tai pavojinga. Netiki. Išėjo be recepto, žadėjo
atsivesti stogą ir grasino nelabaisiais.



05.25

Mus slapta perkėlė į negyvenamą salą, taip saugiau. Baisiai jau daug žmonių
mus medžioja. Tame tarpe ir seksualinės mažumos.

06.20

Atskrido šefas. Kalba plonu balseliu, panašu, ne viską pavyko ištaisyti.
Pasak jo, mūsų miestelį įslaptino, institutą apjuosė spygliuotos vielos
užtvaromis. Dabar ten suvarė visus nukentėjusius mūsų eksperimento metu.
Buvo atvažiavę amerikiečiai, bet jų neįleido.

06.25

Užkniso kepinanti saulė, svajojame apie namus. Deja, panašu pabėgti
nepavyks. Mus seka du kariniai fregatai ir keturi patruliniai laivai reide.

06.30

mus pagrobė amerikiečių žvalgyba sargybai iš panosės. Plaukiam povandeniniu
laivu. Kur – niekas tiksliai nežino.

06.31

Taip, būtent birželio 31. Bent jau taip rodo povandeninio laivo borto
kompiuteris. Amerikiečiai kaip vaikai – visokiomis nesąmonėmis šventai tiki,
sako taip turi būti. Iš kur jiems žinoti, kad naktį mes jų pagalbinį radarą
persukome į palydovą ir kiaurą naktį sėdėdami internete prisigaudėme virusų.

07.02

Mus išskraidino sraigtasparniu. Povandeninis laivas stovi kaip įbestas,
gerai, kad bent neskęsta. Pamanykit, na instaliavome mes naują SP jų laivo
XP serveriui. Kapitonas juk neprieštaravo, o mes norėjom kaip geriau... Na
pakibo keletas programų... ir koks durnius sugalvojo patikėti XP jėgainės
kontrolę?

07.03

Mus atvežė į karinę jūrų bazę. Iškvietė pas brigados generolą. Ilgai
klausinėjo kaip mums pavyko per radarą pasiekti internetą, kaip nulaužėme
serverį? Ilgai ir nuobodžiai rėkė, žadėjo išieškoti povandeninio laivo
kainą. Liūdna.

07.05

Pagaliau leido pakvėpuoti grynu oru. Šlaistomės po jų bazę, uostome gėles.
Keista vieta. Pažiūrėti – paprastas angaras, o apačioje dar 8 požeminiai
lygiai. Sėdim ant skardžio, mėtome akmenukus į vandenį. Radome ir didesnių.
Gražūs purslai...

07.06

Kur mėtėme akmenukus, dirba akvalangistai. Pasirodo, kur vakar mėtėme
akmenukus, bazės povandeniniai vartai skirti povandeniniams laivams. Keletas
akmenukų užstrigo vyriuose. Užtvindyti 6 požeminiai aukštai.

07.07

Siurbiam vandenį iš požemių. Priežiūrai pristatė porą jūros pėstininkų.
Paplepėjus paaiškėjo, kad bazėje interneto nėra, kaip jie gyvena?
Kareivinėse papasakojome, ką ten galima rasti. Visi apšalę, prašo parodyti.

07.09

Įslinkome į gretimą bazę. Ten stovi tolimojo sekimo antenos, vieną
pritaikėme internetui per palydovą.

07.09

Visa bazė sėdi čate. Tiesiam tinklą į gretimą bazę. Mes patys garbingiausi
žmonės apylinkėse. Įvedėme internetą generolui, davėme keletą įdomių
nuorodų.

07.15

Bazėje lėtai slankioja vaiduokliai raudonomis akimis. Virėjai maisto
neberuošia, vis tiek valgykloje niekas nesilanko. Generolo niekas nematė jau
beveik savaitę. Į internetą pajungti visi kompiuteriai, bandome pritaikyti
radarų ekranus.

07.17

mūsų bazė – mėgstamiausia užsienio šnipų ir narkotikų prekeivių vieta.
Pakrantėje būriai motorlaivių, pastoviai kažką perkrausto, sako narkotikus.
Į juos niekas nekreipia dėmesio. Darosi neramu...

07.18

Buvo atskridęs sraigtasparnis iš generalinio štabo. Nutūpt nepavyko, mūsų
aerouosto dispečeris užsikabino ICQ su prostitute iš Los Andželo ir į
išorinius dirgiklius nereagavo.

07.20

Mūsų pusėn judą reguliarioji JAV kariuomenė, ir rytoj turėtų atvykti du
lėktuvnešiai. Laikraščiuose rašo, kad keletas teroristų sužlugdė stambios
karinės jūrų bazės darbą ir CŽV už mūsų galvas pažadėjo nemažą atlygį.

07.23

Sėdim CŽV. Priešais vaikšto pulkininkas ir bando išgauti, kaip mums pavyko
prisijungti prie interneto per karinį palydovą, kuriame jis uždraustas. Mūsu
dėka palydovas išvestas iš rikiuotės dar mažiausiai savaitei. Po to ilgai
barėsi ir keikėsi. Išvadino mus pavojumi iš rytų, šnipais, ir kad tokius
kaip mes reikia uždaryti kambaryje plikomis sienomis.

07.24

Sėdime uždarytos kambaryje plikomis sienomis. Laukiame, kas bus toliau...